• A PASSION FOR THE REAL  • AISTRA REALYBEI
 
 
 
 

In his presentation, Dieter Roelstraete continues his critical exploration of the Realist Controversy, seen from the vantage point of recent curatorial projects such as Goshka Macuga: Exhibit, A, 2012-2013 and The Way of the Shovel, 2013 – (both organized at MCA Chicago); a plea for present-day realism, in all its compromised guises – from photorealism to social realism – in these surreal times.

Dieteris Roelstraete tęsia savo anksčiau pradėtą „realizmo ginčo“ (The Realist Controversy) kritinį tyrimą, šįkart išeities pozicija pasirinkdamas paskutiniąsias jo paties kuruotas parodas – Goshka Macuga: ekspozicija, A (Goshka Macuga: Exhibit, A, 2012– 2013) ir Kastuvo kelias (The Way of the Shovel, 2013–2014) (abu projektai įgyvendinti Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje). Paskaitoje kalbama apie šiems siurealiems laikams būdingą realizmo troškimą visais kompromisiniais jo pavidalais – nuo fotorealizmo iki socialinio realizmo.

 
 
 
 
 
 

Dieter Roelstraete is a member of the curatorial team for Documenta 14. Before, he served as the Manilow Senior Curator at the Museum of Contemporary Art Chicago. From 2003 until 2011, he was a curator at the Antwerp museum of contemporary art MuHKA. A philosopher by training, former editor of Afterall journal and co-founder of FR David, Roelstraete has published extensively on contemporary art and culture in numerous books, for example Richard Long: A Line Made by Walking (Afterall books, 2010), catalogues such as The Way of the Shovel: On the Archaeological Imaginary in Art (University Of Chicago Press, 2013) and journals such as Frieze, e-flux, Texte zur Kunst, Artforum, Mousse.

Dieteris Roelstraete yra Documenta 14 kuratorių komandos narys. Prieš tai jis buvo Manilow vyr. kuratorius Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje, o 2003–2011 m. dirbo Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje MuHKA. Filosofo išsilavinimą turintis Roelstraete yra buvęs žurnalo Afterall redaktorius ir vienas iš leidinio FR David kūrėjų. Jo tekstai nuolatos pasirodo šiuolaikiniam menui ir kultūrai skirtose knygose (Richard Long: A Line Made by Walking, Afterall books, 2010), kataloguose (The Way of the Shovel: On the Archaeological Imaginary in Art, University Of Chicago Press, 2013) ir žurnaluose (Frieze, e-flux, Texte zur Kunst, Artforum, Mousse).

 
 
 
M HKA Ensembles photo

M HKA Ensembles nuotrauka
 
  • PO ISTORIOGRAFINIO POSŪKIO: DABARTINIAI PASTEBĖJIMAI

    Dieter Roelstraete

    Prieš šimtą metų, 1909-ųjų vasario 20 dieną, leidinyje „Le Figaro“ buvo publikuotas futurizmo manifestas. Šalia daugybės įtartinų pareiškimų nuskambėjo ir šis: „Esame ties amžių slenksčiu. Kam dairytis atgalios, jei norime atverti paslaptingus Neįmanomybės vartus?“ Šių žybsinčių, energingų sakinių autorius Filippo Tommaso Marinetti išrėžė ir pagarsėjusį muziejų palyginimą su kapinėmis: Muziejai – kapinės! Iš tiesų jie vienodi, nelemtai sugretinę svetimus kūnus. Muziejai, lyg vieši bendrabučiai, kur miegi petys petin su nepažįstamu ar priešu. Muziejai – skerdyklos, kur tapytojai ir skulptoriai pjauna vienas kitą spalvingais kirčiais, sienų rėžiais. Per metus tik kartą, kaip per mirusiųjų dieną, galima ten apsilankyti. Vienąkart per metus ir gėlių Džokondai padėti… Galima. Bet uždrausčiau su liūdesiu, trapia drąsa ir rūsčiu nerimu kiekvienądien į muziejų žengti. […] Iš tiesų, kasdieniai apsilankymai muziejuose, bibliotekose ar akademijose (visa tai tik nunykusių pastangų kapinės, nukryžiuotų svajų kalvarijos, gailių nesėkmių archyvai!) menininkui būtų lyg akyla tėvų globa, per ilgai skirta sumaniam jaunuoliui, apgirtusiam nuo ambicijų ir talento. Kaip visgi šios ištaros prasilenkia su dabartine tikrove, kai tiek jaunų menininkų, – ir, be abejo, jau ne tik vyrų, – apgirtusių nuo ambicijų ir talento, didžiai trokšta letargiško, apmarinančio muziejų komforto; dabar, kai menininkai su nežabota aistra būriais plūsta į šias kapines, išsprūdęs žodis „nekrofilija“ skamba visai deramai! Net institucinė kritika kaip savarankiškas „judėjimas“ ar „-izmas“, iš pirmo žvilgsnio, rodytųsi, pritariantis futurizmo ikonoklastinės ardomosios veiklos retorikai, galiausiai kalba apie meilę muziejams, apie geismą priklausyti muziejams. (Kodėl yra tiek mažai „institucinės kritikos“, nukreiptos prieš institucionalizuotą meno rinką? Matyt, institucijų kritikai irgi turi kažkaip išgyventi.)

    skaityti visą tekstą (for English version please see ◦ here)

    Iš anglų kalbos vertė: V. G.
    Parengė: I. P. B.
    Versta iš: Dieter Roelstraete, „After the Historiographic Turn: Current Findings“, in: e-flux journal #6, 05/2009.
    Publikuota: ◦ Šiaurės Atėnai

    Joachim Koerster
    The Kant Walks, 2003-2004.