Kaip formos prasme galėtume apibūdinti estetinius objektus, besikristalizuojančius iš vaizdų populiacijos, arba kitaip — srautų? Kompiuterių dėka nuo 1990-ųjų architektūriniame diskurse įsitvirtino nemažai biologinių metaforų, skirtų teoriniam gimstančios formos modeliavimui. Pavyzdžių aibė: nuo Grego Lynno teoriškai išanalizuoto biomorfinio „gniužulo“ iki Londono Architektūros Asociacijos narių Michaelo Henselio, Achimo Mengeso ir Michaelo Weinstocko „Besikuriančių technologijų ir dizaino“ (Emergent Technologies and Design) programos. Zaha Hadid Architects grupės partneris ir reziduojantis teoretikas Patrikas Schumacheris šią tendenciją išvystė į parametricizmo stilių.