Modern art arises out of and responds to an exploding population of images, and photomontage as a fundamental aesthetic technique has managed such a ‘multitude’ for nearly a century. An account of a transformation in montage in contemporary art suggests a shift in art’s politics toward what Michael Hardt and Antonio Negri, among others, have theorized as the ‘multitude’. David Joselit discusses this condition as a political and aesthetic problem, and proposes two formal modes to make articulate this multitude of images: profiling and aggregating.

VAIZDŲ DAUGIS

Modernusis menas atsiranda iš vaizdų populiacijos sprogimo ir į jį reaguoja, o fotomontažas kaip fundamentali estetinė technika jau bene šimtą metų tvarko šią vaizdų gausybę. Atkreipus dėmesį į montažo transformaciją šiuolaikiniame mene, ryškėja bendresnis meno politikos poslinkis link to, ką filosofai Michaelis Hardtis ir Antonio Negri savo teorijoje apibrėžia kaip daugį (multitude). Davidas Joselitas pasiūlo du estetinius (bet taip pat socialinius ir politinius) modelius, kaip šis vaizdų daugis gali būti artikuliuojamas šiandien, – profiliavimą ir agregavimą.

Adopting a semiotic model, Armen Avanessian differentiates between three regimes of realism. These consist of firstly, a realism of the signified (predominant found in 19th century literature and art), which tries to depict reality, understand it and thereby also change it; secondly, a realism of the signifier, implying a (Lacanian or traumatic) ‘real’ that always remains inaccessible and can only be approached via the most rigid procedures of abstraction (seen in much of 20th century art); and finally, today, what is at stake could be called a realism of ‘reference’. Even without being able to firmly define such a realist approach, one can still make some distinctions and pose relevant questions such as: what if only speculation grants access to reality? Are there any alternatives to the ‘perceptual and psychological’ which David Joselit describes as the two sole modes of connecting work of art and person in the last decades? Is it possible to get rid of the hypercorrelationism of aesthetics?

Apie spekuliatyviojo realizmo estetikos negalimumą

Pasitelkdamas semiotinį modelį, Armenas Avanessianas skiria tris realizmo režimus: pirma, XIX a. literatūroje ir mene vyraujantis signifikato realizmas (realism of the signified), kuriuo stengiamasi atvaizduoti realybę, ją pažinti ir keisti; antra, signifikanto realizmas (realism of the signifier), numanantis lakaniškąjį arba trauminį amžinai nepasiekiamą „tikrą“, kuris gali būti apčiuoptas tik per griežčiausias abstrahavimo procedūras (kokios matomos daugelyje XX a. meno kūrinių); galiausiai, tai, kas šiandien yra aktualiausia, – referencijos realizmas (realism of reference). Net jeigu negalima tvirtai apibrėžti tokios realistinės prieigos, visgi galima išryškinti jos skirtumus ir kelti esminius klausimus: o jeigu tik spekuliacija garantuoja priėjimą prie realybės? Ar yra alternatyvų „percepciniam bei psichologiniam“ režimams, kurie, anot Davido Joselito, pastaraisiais dešimtmečiais jungia meno kūrinį ir žiūrovą? Ar įmanoma atsikratyti estetikos hiperkoreliacionizmo?

In his presentation, Dieter Roelstraete continues his critical exploration of the Realist Controversy, seen from the vantage point of recent curatorial projects such as Goshka Macuga: Exhibit, A, 2012-2013 and The Way of the Shovel, 2013 – (both organized at MCA Chicago); a plea for present-day realism, in all its compromised guises – from photorealism to social realism – in these surreal times.

AISTRA REALYBEI

Dieteris Roelstraete tęsia savo anksčiau pradėtą „realizmo ginčo“ (The Realist Controversy) kritinį tyrimą, šįkart išeities pozicija pasirinkdamas paskutiniąsias jo paties kuruotas parodas – Goshka Macuga: ekspozicija, A (Goshka Macuga: Exhibit, A, 2012– 2013) ir Kastuvo kelias (The Way of the Shovel, 2013–2014) (abu projektai įgyvendinti Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje). Paskaitoje kalbama apie šiems siurealiems laikams būdingą realizmo troškimą visais kompromisiniais jo pavidalais – nuo fotorealizmo iki socialinio realizmo.

Terry Smith has been researching contemporary art theory and history and formulating principles of contemporary curating for over a decade. Specifically he is concerned with how artists, architects, curators and art theorists react to peculiarities of contemporary reality and the contemporary itself. In this lecture Smith speaks about the idea of the contemporary and contemporaneity as it relates to world picturing, place making and connectivity both in general and in the work of contemporary artists.

Galvojant apie šiuolaikinį meną; Kuruojant šiuolaikybę

Terry Smithas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja šiuolaikinio meno teorijos ir istorijos problemas ir formuluoja šiuolaikinio meno kuravimo bei teorinio kalbėjimo apie jį principus. Anot jo, menininkai, architektai, kuratoriai ir meno teoretikai savo praktikose reaguoja į esminius šiuolaikinės tikrovės ypatumus, į pačią šiuolaikybę. Šioje paskaitoje Smithas kalba apie šiuolaikiškumo ir šiuolaikybės idėjas, siedamas pastarąsias su pasaulio vaizdavimu, erdvių kūryba (placemaking) ir sąryšingumu (connectivity).

Departing from the series of Seasons paintings by the German artist Jutta Koether, Michael Sanchez redirects his analysis of these particular paintings to consider the fate of seasonal rhythms of distribution using television, fashion, and contemporary art as case studies for understanding the ways in which technical and economic models are interwoven. At the center of this project is an attempt to understand how internet distribution, which is fundamentally post-seasonal, works in tandem with economic models based on the management of risk.

Sezonai retrospektyviai

Atsispirdamas nuo vokiečių menininkės Juttos Koether paveikslų serijos Sezonai (Seasons), Michaelas Sanchezas kviečia pamąstyti apie sezoninių distribucijos ritmų televizijoje, madoje ir šiuolaikiniame mene likimą, patyrinėti, kaip juose persipina techniniai ir ekonominiai vardikliai. Paskaitoje aptariama, kaip internetinė distribucija, kuri yra esmiškai postsezoninė, veikia kartu su rizikos vadyba paremtais ekonominiais modeliais.

In this lecture Alexander Alberro explores forms of art and spectatorship that have emerged in the past two and a half decades and are referred to as “contemporary.” The new modes are varied and span from relational practices that seek to immerse art in the world of everyday life, to concepts that define art as autonomous. What unites them is a strong interactive dimension. With contemporary art, the viewer’s participation is constitutive rather than incidental. Added to this, Alberro proposes that contemporary art exists in a mediating space between the local and the global: a parallel territory, relatively autonomous from the political domain, and dedicated as a result to questions, debates, inventions of a specifically artistic nature.

Šiuolaikinis menas, žiūrovas ir pasaulis

Šioje paskaitoje meno istorijos profesorius Alexander Alberro nagrinėja meno bei „žiūroviškumo“ formas, užgimusias per pastaruosius dvidešimt penkerius metus ir apibendrintas terminu „šiuolaikinis“. Visas šias formas, pradedant nuo reliacinių praktikų, siekiančių panardinti meną kasdienybėje, iki koncepcijų, apibrėžiančių meną kaip autonomišką reiškinį, jungia stipri interaktyvumo dimensija. Šiuolaikinio meno akivaizdoje, teigia Alberro, žiūrovo dalyvavimas yra esminis dalykas. Paskaitoje taip pat kalbama apie šiuolaikinio meno egzistavimo erdvę, kuri, anot lektoriaus, yra tarpinė – nei griežtai lokali, nei globali – menas egzistuoja paralelinėje teritorijoje, palyginti nepriklausomoje nuo politinės sferos ir atsidėjusioje klausimams, debatams bei išradimams, kurie yra konkrečiai meninės prigimties.